Kaip ir kodėl nusprendėte tapti radikalaus atleidimo trenere? Viskas prasidėjo nuo abejonės. 10 metų dirbau automobilių logistikos srityje. Tai buvo didelė įmonių grupė, mano gyvenimas vyko absoliučioje korporatyvinėje aplinkoje. Nors sekėsi puikiai, kartais šmėkštelėdavo klausimai „ar tai yra tai, ką turėčiau veikti?“, „Kas aš esu? Kokia vertė to, ką šiuo metu darau?“. Išėjusi motinystės atostogų, turėjau daugiau laiko apmąstymams, knygoms. Dar laukiantis prasidėjo pandemija, visuomenė susikiršino, pasidalijo į dvi stovyklas, o gal ir į dar daugiau ir įtampa tarp žmonių smarkiai didėjo. Ieškojau būdo tame būti ir į mano rankas pateko C. Tippingo knyga „Radical Forgiveness“. Skaitydama pajutau, kad tai yra tai, ko mums, visai mūsų visuomenei, reikia. Sužinojau, kad JAV jau nuo 1997 m. veikia Tarptautinis radikalaus atleidimo institutas. Deja, bet Lietuvoje apie šią metodiką medžiagos visiškai nebuvo. Ėmiau ieškoti, iš ko galėčiau mokytis, ir taip sužinojau apie Ireną Polkowską-Rutenberg. Tai žydų kilmės lenkė, išgyvenusi Antrąjį pasaulinį karą. Būdama dešimties, ji, kartu su mama, slapstėsi nuo mirties prie pat Varšuvos geto sienų. Karui pasibaigus emigravo į JAV. Į mokymus pas C. Tippingą ji atėjo būdama 73-ejų. Tuo metu sirgo vėžiu ir suprato, kad neturės jėgų kovoti su liga, jei nepakeis savo požiūrio į gyvenimą ir išgyventas patirtis. Mokymai ją paveikė taip, kad
Tai paprastas ir veiksmingas būdas atsikratyti skausmingų praeities išgyvenimų, išspręsti sudėtingas gyvenimo situacijas, susigrąžinti ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.
juos baigusi nusprendė, kad privalo grįžti į Lenkiją ir padėti kitiems panašią patirtį išgyvenusiems žmonėms. Apsigyveno Varšuvoje ir ėmė žmonėms pasakoti apie radikalų atleidimą. Šį metodą ji pristatydavo taip: „Asmeniškai buvau Varšuvos geto siaubo liudininke. Mačiau tokius dalykus, kurių joks vai- kas niekada neturėtų matyti, bet visiškai atleidau Hitleriui. Nori sužinoti, kaip?“. Tad supratau, kad Lenkijoje turiu atrasti arba šią moterį, arba kokį nors jos pėdsaką.
Koks šio metodo pagrindas? Tai paprastas ir veiksmingas būdas atsikratyti skausmingų praeities išgyvenimų, išspręsti sudėtingas gyvenimo situacijas, susigrąžinti ramybę ir gyvenimo džiaugsmą. Kaip pagrindinę šios filosofijos mintį išskirčiau tai, kad viskas turi prasmę, o atleisdami kitiems iš tiesų atleidžiame sau. Radikalaus atleidimo principai: žmogus – tai siela, iš- gyvenanti žemiškąją patirtį; visi įvykiai atsitinka ne su mumis,
Didžiausia nauda – išsilaisvinimas. Metodas leidžia pažiūrėti į savo gyvenimą kitu kampu. Jis padeda susigrąžinti savo gyvenimo vairą, taip pat ir atsakomybę už jį.
o dėl mūsų. Sesijų metu neretai pavyksta išsiaiškinti praeities įvykių priežastis ir reikšmę. Taip keičiame paplitusią mintį, kad „jeigu atleisiu kitam žmogui, jam pasiseks“. Tai klaidinga nuostata, vedanti į akligatvį, nes labiausiai kenčia tas, kuris pyksta. Kitam žmogui jo pyktis jokios įtakos nedaro. Kad pykstate, kitas žmogus gali nė nežinoti, kaip ir apie tai, kad šiuo metu jam atleidžiate.
Kokia radikalaus atleidimo nauda? Didžiausia nauda – išsilaisvinimas. Metodas leidžia pažiūrėti į savo gyvenimą kitu kampu. Jis padeda susigrąžinti savo gyvenimo vairą, taip pat ir atsakomybę už jį. Nebelieka vietos beviltiškumui ir nusistatymui „atsitiko gyvenimas“. Niekas neatsitinka be priežasties, atsitiktinumų nebūna. Gyvenimas nėra chaotiškų įvykių kratinys. Naudodamiesi 5 savo pojūčiais ne visada galime tai suprasti, bet restrospektyvoje puikiai pasimato, kaip virtinė neretai skausmingų įvykių žmogaus gyvenime galų gale padeda atsirasti kažkam labai teigiamo arba apsaugo nuo dar didesnės bėdos. Gyvenimas susideda iš 10 proc. to, kas jame vyksta, ir 90 proc. to, kaip į tai reaguojama. Taikydami radikalaus atleidimo įrankius ir gyvendami šia filosofija, išmokstame kitaip į viską reaguoti. Tai pozityvaus gyvenimo formulė, tik ne Balio salos stiliumi. Tai reiškia ne atsiribojant ir ne bėgant nuo pasaulio negatyvo, o prisiimant atsakomybę už tai, kas su tavimi ir aplinkiniais vyksta.
Gyvenimas susideda iš 10 proc. to, kas jame vyksta, ir 90 proc. to, kaip į tai reaguojama. Taikydami radikalaus atleidimo įrankius ir gyvendami šia filosofija, išmokstame kitaip į viską reaguoti.
Koks Jūsų kaip trenerės vaidmuo metodo taikyme? Mano užduotis – vesti žmogų per visus penkis radikalaus atleidimo etapus parenkant tinkamiausius įrankius. Pirmas etapas – tai istorijos pasakojimas, kai žmogus pasakoja, kas vyksta ar vyko jo gyvenime. Tai, kaip jis tą mato ir supranta. Antrame etape klientas įeina į savo jausmus. Nepavyks atleisti ir atsikratyti skausmo jo neišjautus. Mano užduotis – palaikyti žmogų, būti jam atrama keliaujant per savo „tamsiąją lygumą“. Trečiame etape žmogus po truputį atsisako savo įvykių interpretacijos, o ketvirtame priima naują perspektyvą. Penktas etapas yra užbaigiantis, dedantis integruoti pasikeitimus ląstelių lygmeniu.
Radikalus atleidimas padeda išeiti iš „aukų pasaulio“, leidžia pažvelgti į situaciją iš perspektyvos, kad iš tiesų neatsitiko nieko blogo. Tik priėjęs iki to, žmogus gali atleisti.
Dažnai čia taikau tam tikrą kvėpavimo praktiką. Vieną iš įrankių, Radikalaus atleidimo anketą, galima rasti pačioje knygoje. Ją galima atsispausdinti ir pildyti pačiam, bet iš praktikos galiu pasakyti, kad tai yra ne tas pats kas darbas su treneriu. Pats žmogus vengia sau užduoti nepatogius klausimus ir tik treneris iš šalies mato, kokius mygtukus reikia paspausti, kad į paviršių išeitų tai, kas paslėpta žmogaus pasąmonėje.
Radikalų atleidimą galima naudoti ir kaip komandos formavimo įrankį. Kaip tai vyksta? Kokių rezultatų galima pasiekti? Grupiniam darbui taikoma radikalaus atleidimo ceremonija. Tai neverbalinis procesas, vykstantis tyloje, paremtas indėnų Navahų gydančiojo rato ceremonija. Tai užtikrina visišką privatumą ir anonimiškumą, nes savo istorijos nereikia pasakoti balsu. Ceremonijos metu dalyviai pereina du ratus. Pirmame rate skaitau klausimus, į kuriuos dalyviai atsako žengdami į ratą. Kai kiti žengia į ratą kartu su mumis, matome, kad nesame vieniši, ir pagerbiame kitų žmonių skausmą. Tai padeda suvokti, kad dauguma mūsų iš tiesų yra išgyvenę tą patį. Visi esame panašūs ir artimi. Kiekvienas komandos narys pirma visko yra Žmogus. Požiūris, kad atėję į darbovietę pamirštame asmeninius rūpesčius ir išgyvenimus, tėra iliuzija. Dramatiškos gyvenimo patirtys.
Pats žmogus vengia sau užduoti nepatogius klausimus ir tik treneris iš šalies mato, kokius mygtukus reikia paspausti, kad į paviršių išeitų tai, kas paslėpta žmogaus pasąmonėje.
palieka gilų pėdsaką žmogaus pasąmonėje, kuris neišnyksta savaime pakeitus aplinką. Vaikystėje kontroliuojančios mamos atvaizdas gali būti perkeliamas ant kolegos ar vadovo. Taip iš pažiūros paprastas joz klausimas, kaip sekasi vykdant patikėtą užduotį, gali būti suprastas kaip bandymas apriboti laisvę, nes pasąmonė atpažįsta tą pačią kontrolę. Neretai tas gali sukelti iš pažiūros netikėtą, nepagrįstą konfliktinę situaciją. Vis daugiau
Kai atleidžiame, tampame laisvi ir einame toliau. Gyvenimas praeitimi neturi prasmės, gyvenimas – tai „dabar‘‘. Rytojus dar nežinomas, o vakar diena nebeegzistuoja.
verslų keičia savo strategiją ir pradeda taikyti holistinį požiūrį tiek į patį įmonės valdymą, tiek į darbuotojus. Įprasti komandų vakarėliai iš tiesų nesuartina kolegų. Pasilinksminę žmonės grįžta namo ir vėl pasineria į savo rūpesčius. Vietoj to siūlau stiprinti komandą stiprinant žmones iš vidaus.
Pats teiginys „radikalus atleidimas“ pasąmoningai tarsi sufleruoja apie žmogaus prielankumą bet kam. Bet Jūs paaiškinate, kad „tai, jog atleidžiate, nereiškia, kad turite įsileisti atgal į savo gyvenimą skriaudiką, su juo bendrauti ar palaikyti santykius. Labai svarbu apsibrėžti ribas ir rūpintis savo emo- cine sveikata.“ Tad koks tinkamas balansas tarp atleidimo ir stovėjimo už save? Net pats šio metodo autorius nusprendė, kad šis pavadi- nimas dažnai žmones suklaidina. Radikalus atleidimas padeda išeiti iš „aukų pasaulio“, leidžia pažvelgti į situaciją iš perspektyvos, kad iš tiesų neatsitiko nieko blogo. Tik priėjęs iki to, žmogus gali atleisti. „Radikalus“ iš tiesų reiškia tai, kad galima atleisti viską ir tai yra istorija apie „arba arba“, arba gali atleisti viską, arba negali atleisti nieko, vidurio nėra. Bet tai nereiškia, kad galime atleisti nepaisant to, kad jaučiamės nuskriausti. Atleisti nereiškia pateisinti ir atleisti nereiškia, kad skriaudikas neturi priimti savo veiksmų pasekmių. Nieko panašaus, atleidžiame dėl savęs ir einame į teismą. Turint ramią širdį atstovėti savo poziciją žymiai lengviau.
Atleidus įmanomi 3 scenarijai. Pirmas: pasikeičia mūsų požiūris į situaciją. Tai, kas prieš tai erzino, nustoja dirginti. Antras: mus skriaudęs žmogus pakeičia savo elgesį. Jam nebereikia spausti ant skausmingų mygtukų, nes mes pagaliau atkreipėme dėmesį į savo žaizdas ir jas išgydėme. Trečias: skriaudikas dingsta iš mūsų gyvenimo, nes jo vaidmuo prieš mus yra išpildytas. Kartais tokie vaidmenys – ne kas kita kaip karminiai ryšiai. Kadangi esu dar ir numerologė, matau tai apskaičiuodama žmonių likimus ir karmas. „Žmonių ryšiai – tai nepertraukiamos gijos, paprasta akimi nematomos, bet lynais surišančios žmones ištisiems amžiams“, Konkordija Antarova „Du gyvenimai“. Tokie karminiai mazgai atrišami per sąmoningumą ir sugebėjimą padaryti kitokį pa- sirinkimą, nei buvo daromas iki tol. Tam puikiai pasitarnauja radikalus atleidimas.
Kokiems žmonėms reikalingas šis metodas? Kaip suprasti, kad jis skirtas man? Kai neatleidžiame, netenkame savo laisvės. Energiškai nuolat esame prisirišę prie tų situacijų ir žmonių. Kai atleidžiame, tampame laisvi ir einame toliau. Gyvenimas praeitimi neturi prasmės, gyvenimas – tai „dabar‘‘. Rytojus dar nežinomas, o vakar diena nebeegzistuoja. „Dabar“ yra tas momentas, kai savo pasirinkimais kuriame savo ateitį, bet tai yra įmanoma tik išgydžius praeities žaizdas. Sakoma, „parodyk man savo gyvenimą ir aš pasakysiu, kokių turi įsitikinimų“. Radikalus atleidimas padeda tuomet, kai savo gyvenime pastebi pasikartojančius įvykių scenarijus, kai erzina kažkokio žmogaus elgesys, neretai artimo žmogaus – partnerio ar tėvų, kai manote, kad kažkas su- griovė jums gyvenimą, nepataisomai pažemino, kai jaučiatės užstrigęs. Galų gale, kai norite susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir gerą savijautą. Jokia neigiama emocija nedingsta iš organizmo be pėdsako. Ją reikia sąmoningai surasti, išjausti ir tik tuomet paleisti.